by Kodėl rasti gerą meisterį tapo misija neįmanoma
Vilniuje kompiuterių remonto paslaugas teikiančių įmonių ir privačių specialistų yra daugiau nei kavainių Senamiestyje. Bet štai paradoksas – kuo daugiau pasirinkimo, tuo sunkiau rasti tikrai kompetentingą žmogų, kuris nepasinaudos jūsų technologiniu neraštingumu. Esu pats praėjęs per kelis „specialistus”, kurie po tariamo „remonto” grąžindavo kompiuterį dar blogesnėje būklėje nei buvo. Vienas net sugebėjo prarasti mano duomenis, o kitas paprasčiausiai įdiegė piratinę Windows versiją ir paėmė 80 eurų už „profesionalų darbą”.
Problema ta, kad šioje srityje dirba visko po truputį: nuo tikrai kvalifikuotų IT specialistų iki savamokslių, kurie išmoko pakeisti termopastą ir dabar vadina save remonto ekspertais. O klientas, kuris neskiria BIOS nuo BSOD, tampa lengva grobiu. Todėl ir reikia žinoti, į ką atkreipti dėmesį, kad nepriduotum savo brangaus įrenginio į netinkamas rankas.
Pirmasis testas: kaip specialistas bendrauja telefonu ar žinučių platformose
Dar net nepasiekus serviso, galima daug ką suprasti iš pirmojo kontakto. Skambinu arba rašau – ir iš karto matau, ar žmogus nori padėti, ar tik greičiau ištraukti pinigus. Geras specialistas klausinės detalių: kas nutiko, kokie simptomai, ar buvo kokių pakeitimų prieš problemą. Blogas – iš karto pasakys „atneškite, pažiūrėsim”, nepaklausęs nė vieno klausimo.
Atkreipkite dėmesį į reakcijos laiką. Jei žmogus atsako po trijų dienų, o paskui dar savaitę tyli – kaip manote, ar jis greitai suremontus jūsų kompiuterį? Profesionalūs servisai paprastai atsako per kelias valandas, o jei užsiėmę – bent informuoja, kada galės peržiūrėti užklausą.
Dar vienas indikatorius – ar specialistas bando diagnozuoti problemą nuotoliniu būdu, kai tai įmanoma. Kartą man kompiuteris nebekrovėsi, o meistras per telefono pokalbį paklausė kelių dalykų ir pasiūlė pirmiausia ištraukti ir vėl įkišti RAM atmintį. Suveikė! Jis galėjo tylėti ir užsidirbti 50 eurų už „sudėtingą remontą”, bet pasirinko padėti. Tokius žmones ir reikia ieškoti.
Fizinė vieta ir darbo sąlygos pasako daugiau nei reklaminiai šūkiai
Kai atvykstate į servisą, akys turėtų būti plačiai atmerktos. Dirbtuvės būklė – tai veidrodis, atspindintis požiūrį į darbą. Nekalbu apie sterilinius Apple Store tipo interjerus, bet elementari tvarka turėtų būti. Jei ant stalo krūva išardytų kompiuterių, kabeliai ant grindų, o dulkės tokios, kad galėtum rašyti pirštais – bėk kol neuždarė durų.
Vilniuje yra servisų, kurie dirba iš butų ar rūsių. Pats per se tai nėra problema – kai kurie geriausi specialistai dirba iš namų. Bet turėtų būti bent minimali darbo erdvė, įrankiai, antistatiniai kilimėliai. Jei žmogus kompiuterį ardys ant virtuvės stalo šalia vakarykščio pietų lėkštės – tai ne profesionalas.
Dar vienas dalykas – ar matote kitų klientų įrenginius su aiškiomis etiketėmis? Geras servisas žymi kiekvieną prietaisą, fiksuoja, kas priimta, kokia problema. Jei jūsų nešiojamasis tiesiog numetamas ant krūvos kitų be jokios identifikacijos – kaip manote, ar nebus supainioti komponentai ar net visi įrenginiai?
Kainodario skaidrumas arba kodėl nemėgstu frazės „pažiūrėsim”
Čia prasideda pats įdomiausias dalykas. Klausiate, kiek kainuos remontas, o jums atsako: „Nu, reikia pažiūrėt, gal 30, gal 150 eurų”. Tokia kainodaros „sistema” – raudonas vėliavėlis dydžio kaip Lenino mauzoliejuje.
Profesionalus specialistas turėtų turėti bent apytikrį kainoraštį: diagnostika – X eurų, termopastos keitimas – Y eurų, Windows įdiegimas – Z eurų. Taip, galutinė suma gali keistis priklausomai nuo problemos sudėtingumo, bet baziniai dalykai turėtų būti aiškūs. Jei ne – jie tiesiog kainuos tiek, kiek jums atrodys, kad galite sumokėti.
Būtinai paklauskit apie diagnostikos mokestį. Kai kurie servisai diagnostiką daro nemokamai, kiti ima 10-20 eurų, bet juos įskaito į remonto kainą, jei sutinkate taisyti. Yra ir tokių, kurie paima 30 eurų už diagnostiką, paskui pasako, kad remontas kainuos 200 eurų, o kai atsisakote – grąžina kompiuterį ir diagnostikos pinigų negrąžina. Formaliai viskas legalu, bet etiškai – abejotina.
Visada prašykite išsamios sąmatos prieš pradedant darbą. Ir ne žodinės – rašytinės. „Pasitikėjimo” santykiai čia netinka, nes kai po savaitės gausite sąskaitą 300 eurų už tai, kas turėjo kainuoti 80, jūsų žodis prieš jų žodį nieko nereikš.
Garantijos klausimas: kas atsitinka, jei po savaitės vėl neveikia
Garantija atliktam darbui – tai ne malonė, o standartas. Bet Vilniuje rasite specialistų, kurie po remonto pasako: „Na, dabar veikia, o kas bus toliau – nežinau”. Ačiū už optimizmą, bet ne.
Normalus servisas teikia bent 1-3 mėnesių garantiją atliktam darbui. Jei keičiami komponentai – garantija turėtų būti dar ilgesnė, priklausomai nuo dalies. Naujas kietasis diskas? Bent metai. Nauja klaviatūra? Pusė metų. Jei jums sako, kad garantijos nėra arba ji tik savaitė – specialistas neužtikrintas savo darbu arba naudoja abejotinos kokybės dalis.
Svarbu suprasti, kas įeina į garantiją, o kas ne. Jei po remonto jūs išpylėte kavą ant klaviatūros – tai ne garantinis atvejis. Bet jei po savaitės vėl pradėjo kaisti procesorius, nors buvo keista termopasta – tai garantinis. Geras specialistas tai aiškiai paaiškina ir užrašo garantijos sąlygas.
Kartą turėjau situaciją: po dviejų savaičių po „remonto” kompiuteris vėl pradėjo lūžinėti. Grįžau į servisą, o man sako – garantija tik darbui, ne problemai. Pasirodo, jie pakeitė vieną dalyką, bet neištyrė tikrosios problemos priežasties. Ir dabar norėjo vėl mokesčio už „naują” remontą. Tokių vietų reikia vengti kaip maro.
Atsiliepimai internete: kaip atskirti tikrus nuo perkamų
Google atsiliepimai, Facebook rekomendacijos, komentarai forumuose – visa tai gali padėti, bet tik jei mokate skaityti tarp eilučių. Nes šiais laikais net atsiliepimai yra prekė, kurią galima nusipirkti.
Pirmiausia žiūriu į neigiamus atsiliepimus. Ne į jų kiekį, o į tai, kaip įmonė reaguoja. Jei į kiekvieną kritiką atsakoma agresyviai, kaltinant klientą – tai rodo daug apie verslo kultūrą. Jei atsakoma konstruktyviai, bandoma išspręsti problemą – tai geras ženklas. Jei į neigiamus atsiliepimus nereaguojama visai – galbūt jų tiesiog per daug ir nebespėja atsakinėti.
Antra – žiūriu į atsiliepimų turinį. Jei dešimt atsiliepimų iš eilės parašyti beveik identiškai („Puikus servisas, greitas darbas, rekomenduoju!”) – tai greičiausiai pirkti. Tikri atsiliepimai būna įvairesni, su konkrečiomis detalėmis, kartais net su smulkiomis kritikomis.
Trečia – patikrinkit, ar žmonės rašo apie konkrečius darbuotojus. „Tomas labai profesionaliai išsprendė mano problemą” skamba daug patikimiau nei bendras „puikus servisas”. Tai reiškia, kad žmogus tikrai ten buvo ir bendravęs su konkrečiu asmeniu.
Dar vienas triukas – pažiūrėkit į atsiliepimų datą ir profilį. Jei paskyra sukurta prieš savaitę ir tai vienintelis jos atsiliepimas – įtartina. Jei žmogus turi istorija, kitus atsiliepimus įvairioms įmonėms – patikimiau.
Duomenų saugumas: ar jūsų nuotraukos neatsidurs tamsajame internete
Apie tai retai kas galvoja, kol nenutinka. Bet kompiuteryje ar telefone gali būti labai asmeninės informacijos: nuotraukos, slaptažodžiai, banko duomenys, darbo dokumentai. Ir jūs atiduodate visa tai nepažįstamam žmogui.
Geras specialistas pirmiausia paklausia, ar turite atsarginę duomenų kopiją. Jei ne – pasiūlys ją padaryti prieš pradedant darbą. Jei problema susijusi su kietuoju disku – paaiškis, kokia rizika duomenims ir kokios galimybės juos išsaugoti.
Bet yra ir kitokių. Girdėjau istorijų, kai po „remonto” žmonės rasdavo savo nuotraukas internete arba pastebėdavo, kad buvo prisijungta prie jų socialinių tinklų paskyrų. Kai kurie specialistai rutiniškai kopijuoja viską, kas atrodo įdomu, o paskui naudoja kaip nori.
Kaip apsisaugoti? Pirma, jei įmanoma – išsiimkite kietąjį diską prieš atiduodami kompiuterį, jei problema su aparatine įranga, o ne su duomenų saugojimu. Antra, pakeiskite slaptažodžius po remonto. Trečia, paklauskit, kaip servisas užtikrina duomenų konfidencialumą – ar pasirašoma konfidencialumo sutartis, ar yra duomenų apsaugos politika.
Profesionalūs servisai šį klausimą supranta ir turi aiškias procedūras. Jei specialistas į jūsų klausimą apie duomenų saugumą žiūri kaip į kvailą – ieškokite kito.
Kai geriau sumokėti daugiau arba pigiausia išeina brangiausia
Vilniuje kompiuterių remonto kainos svyruoja nuo „beveik nemokamai” iki „už tuos pinigus geriau naują pirkti”. Ir čia svarbu rasti balansą tarp kainos ir kokybės.
Mačiau skelbimų: „Windows įdiegimas – 15 eurų”. Skamba gerai, kol nesužinai, kad tai bus piratinė versija, be licencijos, su įdiegtomis programomis, kurias niekas neprašė (ir kurios galbūt yra virusai). Po mėnesio sistema pradės lėtėti, o po trijų gali visai sustoti veikti. Tada vėl mokėsi už „remontą”.
Arba „nešiojamojo valymas nuo dulkių – 10 eurų”. Skamba kaip gera kaina, bet profesionalus valymas su pilnu išardymu, termopastos keitimu ir tepavimu turėtų kainuoti bent 30-50 eurų. Už 10 eurų jums tiesiog prapūs kompiuterį kompresoriumi, nesurinkdami jo, ir viskas. Dulkės persikels į kitą vietą, o po mėnesio problema grįš.
Bet ir brangiausia paslauga ne visada reiškia geriausią. Kai kurie servisai dirba prestižinėse vietose su aukštomis nuomomis ir tą kainą perkelia klientams. Mokate ne už geresnę paslaugą, o už gražų interjerą ir kavą laukimo zonoje.
Kaip rasti tą aukso vidurį? Palyginkite kelių servisų kainas už tą patį darbą. Jei vienas kainuoja 30 eurų, kitas 50, o trečias 150 – greičiausiai pirmasis per pigus, o paskutinis per brangus. Vidurinis variantas dažniausiai būna optimaliausias.
Ką daryti, kai viskas nuėjo ne taip: jūsų teisės ir realybė
Geriausias planas neveikia, kai susiduri su tikrai nesąžiningu specialistu. Ir tada prasideda klausimai: ką daryti, kur skųstis, kaip atgauti pinigus ar bent kompiuterį?
Pirma – visada reikalaukite dokumentų. Kvitas, sąskaita faktūra, paslaugų teikimo sutartis – bet kas rašytinio. Jei specialistas dirba „be dokumentų” – tai ne tik mokesčių vengimas, bet ir jūsų apsaugos nebuvimas. Be kvito jūs net neįrodysite, kad ten buvote.
Antra – jei įmonė registruota, turite teisę skųstis Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Tai užtrunka, bet veikia, ypač jei turite įrodymų. Fotografijos, susirašinėjimai, liudytojai – visa tai pravers.
Trečia – socialiniai tinklai ir atsiliepimai. Taip, skamba kaip šantažas, bet kartais viešumas veikia geriau nei oficialios institucijos. Parašote detalų, objektyvų atsiliepimą apie savo patirtį – ir staiga servisas tampa daug labiau suinteresuotas išspręsti problemą. Tik būkite objektyvūs ir nekalbėkite emocijomis, nes kitaip galite būti apkaltinti šmeižtu.
Ketvirta – jei suma didelė ir žala akivaizdi, galite kreiptis į teismą. Bet čia jau reikia advokato, o tai kainuoja. Todėl geriau išvengti tokių situacijų iš anksto, renkantis patikimą specialistą.
Realybė tokia, kad dauguma smulkių ginčų neapsimoka spręsti teisminiu keliu. Prarasite 100 eurų ir dar 500 išleisite advokato paslaugoms. Todėl prevencija – geriausias sprendimas. Geriau praleisti valandą tyrinėjant servisą prieš atiduodant kompiuterį, nei mėnesį bandant atgauti pinigus ar duomenis po nesėkmingo remonto.
Kas lieka už kadro: kaip patiems išmokti atpažinti problemas
Galiausiai, geriausia apsauga nuo nesąžiningų specialistų – bent minimalus supratimas, kas vyksta su jūsų kompiuteriu. Nereikia tapti IT ekspertu, bet keletas bazinių dalykų padės nepasimesti.
Išmokite atpažinti paprasčiausias problemas. Kompiuteris lėtai veikia? Galbūt tiesiog per daug programų paleista vienu metu arba diskas perpildytas. Tai galite išspręsti patys per valandą, o ne mokėti 50 eurų už „optimizavimą”. Kompiuteris kaista? Gal tiesiog reikia išvalyti ventiliacijos angas – YouTube pilna video, kaip tai padaryti.
Supraskit savo įrenginio vertę. Jei turite 10 metų senumo nešiojamąjį, kurio rinkos kaina 50 eurų, o jums siūlo už 150 eurų jį „suremontuoti” – gal geriau tą 150 investuoti į naudotą, bet naujesnį modelį? Kai kurie specialistai tuo naudojasi – siūlo brangius remontus senai technikai, kuri to neverta.
Mokykitės iš savo klaidų. Jei kartą patekote pas blogą meistrą – analizuokite, kokie buvo signalai, kuriuos ignoravote. Gal jis iš karto neįkvėpė pasitikėjimo? Gal kaina buvo įtartinai maža? Gal draugai jau buvo įspėję? Kitas kartas bus lengvesnis.
Ir pats svarbiausias patarimas – pasitikėkite savo instinktu. Jei kažkas atrodo ne taip, jei specialistas kelia nerimą, jei kažkas jo pasakojime nesueina – geriau atsiimkite kompiuterį ir ieškokite kito. Geriau praleisti papildomą dieną ieškant tinkamo žmogaus, nei savaites bandant ištaisyti nesėkmingo remonto pasekmes.
Vilnius – didelis miestas su daug gerų specialistų. Jie egzistuoja, dirba kokybiškai ir sąžiningai. Tiesiog reikia žinoti, kaip juos rasti ir kaip atpažinti tuos, kurių reikia vengti. Su šiais septyniais kriterijais jūsų šansai rasti patikimą kompiuterių remonto meistrą išauga gerokai. O tai reiškia mažiau streso, mažiau išleistų pinigų ir daugiau laiko naudotis veikiančia technika, o ne bėgioti po servisus.