by CSR verslo kelionėse – frazė, kuri pastaruoju metu skamba beveik kiekvienoje konferencijoje apie tvarumą, bet realybėje dažniausiai reiškia vieną PowerPoint skaidrę su medžio sodinimo nuotrauka. Baltijos šalių įmonės čia neišimtis – daugelis kalba apie atsakingą verslą garsiai, o kai reikia rezervuoti bilietą į Frankfurtą, renkasi pigiausią skrydį su trimis persėdimais, nes finansų skyrius taip liepė. Tad pabandykim pažiūrėti į šitą temą be iliuzijų.
Kodėl dauguma CSR iniciatyvų kelionėse yra tik dekoracija
Jei įmonė turi tvarumo politiką, bet kelionių biudžetas skaičiuojamas vien pagal kainą, ta politika egzistuoja tik popieriuje. Tikra CSR integracija reiškia, kad kartais reikės mokėti daugiau už traukinio bilietą Vilnius–Ryga vietoj skrydžio, arba atsisakyti trumpo verslo susitikimo kitame mieste dėl to, kad jį galima pakeisti vaizdo skambučiu. Ne visos organizacijos tam pasiruošusios – ir tai suprantama, nes konkurencija dėl kainos niekur nedingo.
Kas realiai veikia Baltijos regione
Estijos, Latvijos ir Lietuvos įmonės turi vieną privalumą – atstumai tarp sostinių nedideli, tad traukinio ar autobuso pasirinkimas vietoj lėktuvo nėra utopija, o gana logiškas sprendimas. Rail Baltica projektas, kad ir kaip lėtai jis juda, ateityje turėtų tai palengvinti dar labiau. Kol kas gi:
- Verta rinktis geležinkelio jungtis tarp Vilniaus, Rygos ir Talino vietoj vidinių regiono skrydžių – emisijos skirtumas akivaizdus.
- Viešbučius rinktis pagal energijos vartojimo sertifikatus, o ne vien žvaigždučių skaičių – nors, tiesą sakant, dauguma darbuotojų vis tiek pirmiausia žiūri į baseiną ir pusryčius.
- Kelionių išlaidas kompensuoti per anglies dvideginio balansavimo programas – bet tik jei jos tikros, o ne kažkoks abejotinas sertifikatas iš trečios šalies platformos.
Kur slypi tikroji problema
Mažoms ir vidutinėms Baltijos šalių įmonėms – o jų čia dauguma – CSR kelionėse dažnai atrodo kaip prabanga, kurią gali sau leisti tik didieji žaidėjai su savo tvarumo skyriais ir konsultantais. Realybė tokia, kad smulkus verslas neturi nei laiko, nei žmogiškųjų resursų sekti kiekvieno darbuotojo kelionės anglies pėdsaką. Tad jei norime, kad CSR principai iš tikrųjų prigytų, jie turi būti paprasti, nebrangūs įgyvendinti ir – svarbiausia – neapsunkinti kasdienio darbo. Sudėtingos ataskaitos ir dešimtys formų niekada neprigis vidutinio dydžio įmonėje Šiauliuose ar Panevėžyje.
Ką daryti, jei nori pradėti be didelio triukšmo
Pirmas žingsnis – ne naujas dokumentas su gražiu pavadinimu, o paprastas klausimas prieš kiekvieną kelionę: ar tai iš tikrųjų būtina? Antra – jeigu kelionė būtina, ar yra alternatyva transportui, kuri mažiau kenkia aplinkai, net jei ji šiek tiek brangesnė ar ilgesnė? Trečia – apgyvendinimo pasirinkimas neturėtų būti automatinis kartojimas to paties tinklo viešbučio vien todėl, kad turite korporacinę nuolaidą. Kartais vietinis, mažesnis viešbutis, investuojantis į vietos bendruomenę, duoda daugiau naudos nei tarptautinė grandinė su gražiu tvarumo sertifikatu ant sienos.
Vietoj gražaus finalo – kelios nepatogios tiesos
CSR kelionėse Baltijos šalyse dar tik ropoja, ir tai natūralu – regionas mažas, biudžetai riboti, o mados atėjusios iš Vakarų dažnai neatitinka vietinės realybės. Bet tai nereiškia, kad reikia laukti, kol viskas taps madinga ir patogu. Jeigu įmonė nori iš tikrųjų kalbėti apie atsakingą verslą, ji turi būti pasiruošusi priimti nepatogius sprendimus – mokėti daugiau, keliauti lėčiau, atsisakyti nebūtinų susitikimų. Kitaip visa tai lieka gražiu žodžiu ant svetainės, kurį niekas nepatikrins, kol kažkas nepradės tikrai klausti klausimų.