by Kodėl niekas apie tai nekalba?
Kiekvienais metais lietuviai išmeta milijonus eurų vertės elektronikos. Sugedęs ekranas, negyva baterija, užlyta klaviatūra – ir prietaisas keliauja į šiukšliadėžę arba stalčių, kur rinks dulkes iki amžių pabaigos. Didieji prekybos tinklai tuo džiaugiasi, nes kiekvienas išmestas telefonas ar nešiojamas kompiuteris – tai naujas pardavimas jų kasoje.
Tačiau yra žmonių, kurie ant šio modelio užsidirba gerai. Ir ne tik patys sau – jie taupo pinigus kitiems.
Kaip veikia šis verslas
Elektronikos remonto verslas nėra naujiena, bet jo ekonomika dažnai lieka neįvertinta. Paprastas pavyzdys: „iPhone” ekrano pakeitimas oficialiam servise kainuoja 200–350 eurų. Nepriklausomas meistras už tą patį darbą ima 60–90 eurų. Skirtumas – ne kokybėje, o verslo modelyje.
Didieji tinklai turi brangias patalpas, didelius darbuotojų kolektyvus ir aukštus maržos reikalavimus. Nepriklausomas meistras gali dirbti iš nedidelės dirbtuvės ar net namų, pirkti atsargines dalis tiesiogiai iš tiekėjų ir siūlyti konkurencingą kainą, vis tiek uždirbdamas solidžiai.
Atsarginių dalių tiekimo grandinė čia yra raktas. Ekranas „Samsung” telefonui iš Kinijos tiekėjo gali kainuoti 15–25 eurus. Tas pats ekranas oficialiam servise – 80–120 eurų. Meistras, kuris žino, kur pirkti, turi milžinišką pranašumą.
Kur slypi tikrasis pelnas
Remonto versle yra kelios nišos, kurios generuoja stabilias pajamas:
- Telefonų ir planšečių remontas – didžiausia apimtis, greitas atsipirkimas
- Nešiojamų kompiuterių atgaivinimas – sudėtingiau, bet ir marža didesnė
- Buitinės elektronikos remontas – mažiau konkurencijos, nes mažiau meistrų moka
- Naudotos elektronikos pirkimas ir perpardavimas – papildomas pajamų šaltinis
Vienas meistras, dirbantis pilnu etatu, per mėnesį gali atlikti 40–80 remontų. Jei vidutinis uždarbis nuo remonto – 30–50 eurų grynojo pelno, mėnesio pajamos lengvai siekia 1500–3000 eurų. Be jokio biuro nuomos, be didelio personalo.
Kodėl didieji tinklai to nedaro
Atsakymas paprastas: jiems tai neapsimoka. „Euronics” ar „Pigu” užuot remontavę seną telefoną, verčiau parduos naują. Jų verslo modelis remiasi apyvarta – kuo daugiau naujų prietaisų parduota, tuo geriau. Remontas jiems yra antraeilis dalykas, dažnai perduodamas subrangovams su atitinkamomis kainomis.
Be to, remontas reikalauja specifinių žinių ir kantrybės. Tai nėra skalės verslas – negalima atidaryti penkių remonto punktų ir tikėtis, kad viskas veiks savaime. Kiekvienas remontas yra individualus. Tai ir yra priežastis, kodėl šioje srityje dominuoja smulkūs verslininkai, o ne korporacijos.
Ką tai reiškia paprastam žmogui
Jei jūs esate vartotojas – žinokite, kad mokėti pilną kainą oficialiam servise dažniausiai nėra būtina. Nepriklausomi meistrai, kuriuos galima rasti per „Facebook” grupes, skelbimų portalus ar tiesiog rekomendacijas, dažnai atlieka lygiavertį darbą už trečdalį kainos.
Jei galvojate apie verslą – elektronikos remontas yra viena iš nedaugelio sričių, kur galima pradėti su mažu kapitalu (500–1000 eurų įrankiams ir pradiniam dalių atsargam), greitai įgyti reikiamų įgūdžių per internetinius kursus ir YouTube, ir turėti klientų beveik nuo pirmos dienos, nes paklausa yra nuolat.
Taisymo kultūra kaip ateities investicija
Visa ši istorija yra ne tik apie pinigus. Europos Sąjunga jau priėmė „teisės į remontą” direktyvą, kuri gamintojus įpareigoja ilgiau tiekti atsargines dalis ir sudaryti sąlygas prietaisus taisyti. Tai reiškia, kad remonto verslo aplinka artimiausiais metais taps dar palankesnė.
Žmogus, kuris šiandien išmeta sugedusį telefoną, rytoj gali sužinoti, kad jo remontas būtų kainavęs 40 eurų. Žmogus, kuris šiandien pradeda remonto verslą, rytoj gali turėti stabilų pajamų šaltinį rinkoje, kurioje didieji žaidėjai tiesiog nekonkuruoja. Kartais geriausi verslo modeliai yra ne ten, kur visi žiūri, o ten, kur visi praeina pro šalį.